Pjūvis

Tai ką delfi.lt žurnalistės atrado ir šeštadienį išpublikavo mane lengvai šokiravo – vaikus pasigimdžiusios, nuolat savo „paslaugą, kad Lietuva“ neišnyktų pabrėžiančios, motinystės pašalpas galimai užsikėlusios moterys ėmė prekiauti savo pienu.

Man motinystė visuomet atrodė kažkas švento – nėštumas, gimdymas, vaiko priežiūra. Bet, rodos feminisčių teiginiai apie moterų kūno priklausomybę ir elgimąsi su juo kaip tik jos nori, įgijo sveiku protu nesuprantamą ciniškumą. Moterys ėmė prekiauti savo pienu.. Kas toliau?

Keista ir kraupu, kai tos pačios moterys, matyt įtakotos tokių veikėjų kaip M.A. Povilionienė, rašydamos straipsnį apie šį faktą pabrėžia ne tokio poelgio amoralumą, o klausia kokia bus „Sodros“ reakcija, negi ši „kirs“ už tai per motinystės pašalpas?

O kai kurios moterys, mano nuomone, peržengė bet kokias padorumo ir sąžinės ribas. Kai kas gali sakyti, kad dėl to kaltas Kubilius, bet štai skelbime sakoma, kad „maitinuosi gerai, vartoju vitaminus“, taigi išgyvenimo klausimas kaip ir atkrinta. Be to, net nieko neveikdama motina gauna ir tas išdiskutuotas motinystes pašalpas…

Nežinau kaip jums, bet man rodos, kad tokios moterys žemina visų moterų ir motinų vardą, savo veiksmais moteriškumą, motinystę nutempdamos iki gyvuliško prado ar bent jau 16 amžiaus, kai turtingos moterys samdydavosi žindyves, idant vaikas „nenutąsytų“ jų krutų. Taigi mielos kovotojos už moterų teises, ką pasakysit į tai? Ką galima kalbėti apie moterų teises, nediskriminavimą, kai jos pačios save pastato karvių vietoje? Galbūt neužilgo sulauksime „Maksimoje“ skyriaus: ekologiškas motinų pienas?

Liną Balsį turėtumėte žinoti, jis yra Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai. Tai vyras, kuris skirtingai nei Andriaus Kubiliaus viešųjų ryšių specialistai ne tik turi postą, bet ir dirba. Tačiau tai ką jis pasakė vakar buvo visiškas nusišnekėjimas…

Kalbėdamas apie Prancūzijos ir Rusijos galimą sandorį dėl laivo „Mistral“ pardavimo jis susirinkusiems pasakė: „Leliušas patikino [..] jei laivas būtų parduodamas, tai jis būtų parduodamas be ginkluotės. Tai yra iš esmės tai yra civilinis laivas – keltas.“

Nors nesu paranojiškai bijantis Rusijos asmuo, tačiau toks Prezidentės atstovo pareiškimas sukelia begalę klausimų. Jei „Mistral“ be ginkluotės yra keltas, tuomet galbūt tuomet automatą „AK“ be šovinių galima traktuoti kaip žaislą vaikams, ypač tuomet, kai šeima kuriai jis pristatomas gamina jam šovinius? Arba nepripildytas kuro tankas T90 tėra paminklas? O gal trotilas be detonatoriaus tėra laikytinas valymo priemone, o C4 gali būti priskirtas vaikų darželių inventoriui, sulyginant jį su plastilinu?

Lyginti šešioliką vidutinio ir didelio dydžio sraigtasparnius, kelias amfibijas ir bene tūkstantį karių galinti 199 metrų ilgio karinį laivą, kuris yra paruoštas ilgam plaukiojimui, į kurį gali būt montuojamos montuojama raketa, kurios skrydžio nuotolis siekia šešis kilometrus, du 30 ir keturi 12.7 mm pabūklai su civiliniu laivu gali tik kvailas arba kitus kvailais laikantis asmuo. Manau, kad tokias pareigas užimantis žmogus turėtų labiau apgalvoti epitetus, kurie turėtų būti naudojami, norint nusakyti vieną ar kitą situaciją.

Štai taip atrodo ir tokius krovinius gabena „civiliniai keltai“ (nepamirškit, kad šis video yra komercinio-prezentacinio pobūdžio):

Turbūt esame vienintelė tauta pasaulyje, kuri taip intensyviai ir nevykusiai bando rūpintis savo įvaizdžiu. Šiam tikslui valstybinės institucijos skiria pinigus, o visuomenė čia kaip ir krepšinyje jaučia, kad jų nuomonė yra itin svarbi. Vieni siūlo vienokias idėjas, kiti – kitokias. Valstybė nusprendė, kad mes turime būti drąsia šalimi, kiti niekaip negali susitaikyti su tokiu sprendimu ir kaip Don Kichotai mėgina savo jėgomis kurti Lietuvos prekinį ženklą… Treti yra viso to fone, tačiau nevengia prisidėti prie šių kovų savo darbais ar bent pasireiškimais juose.

Visame šiame kontekste išryškėja pagrindinė mūsų problema – Tautos nepilnavertiškumo kompleksas. Vieni, jaučiantys nuoskaudą niekuomet nepraleis progos pakritikuoti, pasityčioti iš Lietuvos. Kitiems, kurie nenori nusileisti reikia nuolat save drąsinti ir rasti būdų išsiskirti – ar alumi ar krepšiniu ar dar kuo. Sistemos atstumti ir priversti bastytis po pasaulį individai negali nepilti srutų, nes yra nepritapę ir jaučias atstumtais, o kiti negali gyventi be nuolatinio mėginimo save padrąsinti, mat jose itin gajus savęs menkinimo ir nesuprantamos gėdos instinktas.

Nelabai seniai startavo svetainė „Milijonas priežasčių, kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje“. Pažvelgus į šį projektą peršasi mintis, kad jį sukūrė arba dėl to, kad yra lietuvis nepilnavertiškumo kompleksą jaučiantis asmuo arba asmuo, kuris norėtų tokį jausmą sustiprinti. Visgi, norėčiau tikėti, kad svetainės autorius gali priklausyti ir trečiai kategorijai žmonių, t.y. žmonėms, kurie sugalvoja idėją ir sugeba iš to pasipelnyti, o projektą, tokį kokiu jis yra dabar sukūrė tik neišprusę „aštriadančiai“ lietuviai.

Panaršius po šią svetainę tampa akivaizdus bendrapiliečių protinių gebėjimų trūkumas. Vieni kuria visiškas nesąmones, rašo be tik rašyti. Kiti deda nuotraukas, o dar dažniau montažus, prirašydami protu nesuvokiamas antraštes. Tarkime ant automobilio nukritęs medis ir šalia jo prierašas „nes Lietuvoje niekuomet negali būt saugus“. Madeiros salų arba Haičio gyventojai, neabejotinai turėtų rimtesnių argumentų, kodėl jų šalis tokiame kontekste pirmauja… Arba kažkada veikusios (veikiančios) daugiabutyje interneto kavinės nuotrauka su užrašu lange „internetas“ ir prierašas: „nes tik Lietuvoje žmonės praneša, kad namuose turi internetą.“ Netingi tautiečiai pasidarbuoti ir grafikos programomis ir kainas nuo pomidoru pernešti prie obuolių, nufotografuot ir manyt, kad tai išties kažkam labai juokinga. Žinoma, yra ir nuostabių, keliančių šypseną nuotraukų, tačiau absoliuti dauguma šiame projekte talpinamų vaizdelių yra prieš daugiau nei dešimtmetį egzistavusios laidos „Laisvės alėja“, vėliau transformavusios į „Klausimėlį“ rubriką, kai dešimto dešimtmečio viduryje piliečiai iš provincijų siuntė į ją produktų etiketes, kuriose buvo gramatinių ar korektūros klaidų… Vienas tikrai liguistas pilietis, pasivadinęs „Sylioku“, pats vieas yra pridėjęs kelias dešimtis nuotraukų, kurias kaupti turėjo ne vienerius metus…

Žvelgiant į tokius projektus susimąstau, kad situacija šalyje išties prasta. Žmonėms jau nebepakanka tik komentarų ir konfliktų su panašiais į juos po naujienomis. Jiems norisi saviraiškos – jie linkę kurti ir išsigalvoti, skųstis ir skųsti ne tam, kad sveikai pašieptų save, o tam, jog dar kartą galėtų išlieti susikaupusią viduje nuoskaudą. Liūdna.

Lietuvą užklupęs sniegas šią žiemą ne tik sako, kad su klimato kaita nėra taip jau prastai, kaip to norėtų žalias idėjas skleidžiančios korporacijos, bet ir tikrina mūsų lietuvių pilietiškumą. O čia turime kur pasitempti, mat kiek bebūtų daug sniego, kaip bebūtų slidu ir klampu, dauguma mūsų ir toliau brenda per giliausias pusnis, eilinį kartą keiksnodami valdžią ir postringaudami apie savo mokamus mokesčius.

Praėjusi savaitgali Vilniaus (gal ir kitų miestų) vietinė valdžia (savivaldybė) kvietė miestiečius nelikti abejingiems diskomfortui, apsirengti šilčiau, griebti į rankas įrankius ir pulti valyti savo kiemų. Daugiabutyje, kuriame gyvenu aš, net to raginimo nereikėjo ir keli veiklūs vyrai inicijavo kiemo valymo akciją dar prieš miesto valdžios raginimus. Nors automobilio šiuo metu neturiu, tačiau aš prisijungiau prie akcijos dalyvių: žinau, kad toks bendruomenės darbas skatina pilietiškumą; galima artimiau susipažinti ir pabendrauti su kaimynais – to šiais laikais labai trūksta; pravažiuoti ir praeiti kiemą bus nepalyginamai lengviau, na, o kur dar fizinio aktyvumo teikiama nauda…

Tačiau kai atėjo lemtingasis šeštadienis ir nemažai Lietuvos kiemų gyventojų čiupo į rankas įrankius ir ėmėsi kasti sniegą, o kiti, kiek pritingintys ir žurnalistais iš gatvės norintys pasijausti piliečiai ėmė siųsti talkų nuotraukas, paskaičius komentarus po nuotraukomis manęs laukė eilinis nusivylimas…

Paskaičius tautiečių komentarus po straipsneliais, informuojančiais apie talkas, tapo aišku, kad ne toli mes pažengėme nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio vidurio, kuomet nebrandžioje, tik besikuriančioje savarankiškoje visuomenė buvo gajus džiunglių įstatymai – stiprus tas, kas pasinaudos, apgaus, o kiti, dori žmonės tėra kvailiai. Interneto liūtai plušančius žmones vadino kvaileliais, kiti tokias talkas lygino su sovietmečių, tačiau už visų šių replikų slypėjo tai, ką sakė tretieji: kam jiems nemokamai valyti, jie pravažioja, o jei „nemoki važiuot tai ir valai“. Akivaizdu, kad praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio banditų primestas gyvenimas laisvoje valstybėje turi itin gilias ir gajas šaknis, kurias rauti bus sunku.

Lietuviams tapo įprasta dorus žmones laikyti kvailiais. Daugelis tautiečių žavisi tais apsukriaisiais ir pateisina jų apsukrumą bei paslapčia viliasi kada nors tapti panašiais į juos. Rasti būdų kaip dirbti ir užsidirbti, neprasilenkiant su įstatymais, dalykas sveikintinas, vedantis visuomenę progreso link. Tačiau lietuvių bėda yra tame, kad jie yra godūs ir siekia visko greitai, o dažnai ir neteisėtomis priemonėmis. Šis godumas, mūsų mintyse subrandino idėją, kad pilnavertis gyvenimas remiasi tik į materialinę gerovę, kurios gyvendamas dorai nesusikursi. Vieni pasuka kriminaliniais klystkeliais, kiti, kurių įgimtos savybės to neleidžia, renkasi kitą kelią – mėgina studijuoti, užimti kažkokias pareigas, bet jų akyse žiba ne idėja, o eurų ženklas. Specialybę ir darbą jie renkasi ne pagal tai, ką galėtų daryti tinkamai, ar kur jaučia pašaukimą. Jie renkasi pagal tai, kaip tai kur nors apmokama – juk geras dažytojas, siuvėja ar mokytoja – čia ne profesija, juk čia neuždirbsi.. Viskas būtų logiška, bet, kaip taisyklė, didžioji dalis tokių visuomenės narių, kurie savo pašaukimą „pritempia“ yra atmetami sistemos – jie neuždirba pakankamai, jų kvalifikacijos stoka išverčia juos iš jų kėdžių ir t.t.

Esant tokiai situacijai sistema natūraliai atmeta žmones – jei esi tiksliųjų mokslų atstovas, vargu ar tu gali sukurti tinkamą reklamą ir jos kompaniją, jei esi socialinės pakraipos žmogus – vargu ar buhalterio profesija yra skirta tau, negalintis priprasti prie geležinės tvarkos menininkas, vargu ar bus geras statistikas… Tačiau dauguma to nenori ar nesugeba suvokti ir tuomet prasideda… Visas gaivalas, kuris iškyla dėl tokių nevykėlių krenta ant viršininkų, valdininkų, politikų ir, galiausiai, ant valstybės. Nesugebėjęs susitvarkyti su sau keltomis užduotimis, prisiėmęs paskolų, dėl kurių atsidūrė gilioje duobėje, toks pilietis, atsivėrus sienoms, keliauja į tolerantiškesnę, geresnę, progresyvesnę šalį, kur jo giliu įsitikinimu, yra nepalyginamai geriau. Ir jis ten, toje šalyje, rinkdamas braškes, dirbdamas padavėjų ar valydamas tvartus nepamiršta internete pareikšti savo nuomones, apie tai, kokia merdinti ir atsilikusi yra Lietuva. Ir išties – Lietuvoje vis dar reta, kad pagalbiniai darbininkai intensyviai naudotų internetą. Bet tai tik dėl to, kad jie vis dar nemoka naudotis kompiuteriais…

Kiekvieną kartą burnojant prieš valdžią reikia nepamiršti geležinės demokratijos taisyklės – valdžioje yra tie, kurie yra kilę iš visuomenės ir kuriuos visuomenė deleguoja į ją. Jei mes nesuvoksime kas yra pilietiškumas, dora ir visuomenė, neturėsime moralinių principų ir to paties nereikalausime iš kitų – mes iš ties būsime pasmerkta tauta, bet ne dėl valdžios, o dėl savęs pačių.

Kas gi čemodanėli Dainiau? Ar tik ne cigarėtes be banderolių, a? Veido išraiška sako - kažką slėpi. Matyt rūkalų Daliai atnešei. 15min. nuotr.

Atrodo, kad Andriaus Kubiliaus vadovaujamai Vyriausybei pagaliau „dašuto“ tai, apie ką aš jau rašiau prieš kelis mėnesius, o tai suprantama buvo kiekvienam ne šiltnamio sąlygom gyvenančiam žmogui - nei rūkimas nei alkoholio vartojimas nė velnio nemažėja, o pinigai, kuriuos galėtų gauti valstybė, byra į kontrabandininkų ir Baltarusijos/Rusijos ekonomikas. Tai supratęs ponas Andrius ir jo vadovaujami vyrai ėmėsi ryžtingų sprendimų…

Šiaip jau šioje Vyriausybėje vertinu du ministrus – tai Remigijų Šimašių ir Dainių Kreivį. Šie vyrai, mano galva, skirtingai nei kiti, sugebėjo prastumti bent kelis, progresan vedančius teisės aktų. Žinoma, ne visi jų darbai ir pareiškimai man yra priimtini – vienas pareiškia, kad pensijos yra dabar dirbančių žmonių pašalpa, kitas seka pasakas apie išsaugotas darbo vietas. Vienas labai neskaidriai įdarbina ir dosniai apdovanoja neaiškią mergužėlę, kitas „Opus dei“ diskutuoja apie Rolandą, kuriam jau vieta paruošta…

Tai štai, sekdamas Vyriausybės prioritetus 2010 metais vienas jų, Dainius Kreivys išleidžia įsakymą, kuriuo remiantis turgavietėse turėtų būti gaudomi piliečiai, kurie su savim turės banderolėmis nepažymėtų cigarečių. Be to, šiame įsakyme nurodoma ir tai, kad maisto išvežiotojai (pvz. „Čili pica“), kurie veža mums picą, bei taksistai negali savo automobiliuose turėti alkoholinių gėrimų. Maža to, D.Kreivys nusiuntė ir raštą vidaus reikalų ministrui, kad šis pasirūpintų, jog Policijos departamentas tinkamai vykdytų šio įsakymo vykdymo kontrolę.

Jei kalbant trumpai, Vyriausybė nusprendė problemą spręsti, mėgindama išgaudyti nusikaltėlius arba atgrasyti juos nuo nusikaltimų. Tačiau politikai, deja, nesupranta labai paprastos tiesos – kol nusikaltimą apsimokės daryti, tol bus jį darančių. Taigi, teisingas kelias tik vienas – arba palaipsniui atpratinti žmones nuo rūkymo ir alkoholio arba padaryti taip, kad kontrabandos įvežimas apsimokėtų mažiau. Per dieną nuo rūkymo neatpratinsi, o mokyti gyventi sveikai galima ir padarant kontrabandą ne tokia pelninga ir tuo pačiu į valstybės biudžetą surenkant papildomas lėšas.

Rūkymas – žalingas įprotis kiekvieno mūsų sveikatai ir ginčytis dėl to būtų kvaila. Tačiau, kaip ten bebūtų, mano nuomone – tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Visgi akcizų ir draudimų prekiauti sistema suponuoja dar vieną bėdą: už rūkančių, geriančių ligas ir jų gydymą moka visa valstybė, tačiau perėjus prie taip vadinamos šešėlinės ekonomikos, rūkantieji į valstybės biudžetą įneša dar mažiau pinigų. Todėl tie, kurie teigia, kad rūkymas blogai, o kainų kėlimas yra gerai, turėtų susimąstyti apie dvigubą blogybę – mokėti už gydymą reikės, bet rūkantys į tai bus įnešę dar mažiau pinigų. Taigi, klausimas čia jau liečia ne tik šių dienų, bet ir ateities biudžetus.

Grįžtant prie politikų atotrūkio nuo realaus gyvenimo temos, reikia pastebėti, kad tiek Vyriausybės, tiek D.Kreivio įsivaizdavimas yra iškreiptas. Žmonės kovojantys su korupcija įsivaizduoja, kad tokios priemonės dera su šiems metams keliamais tikslais. Negi politikai įsivaizduoja, kad policininkai vaikščios po turgų ir tikrins kiekvieno asmens maišelių turinį (beje, klausimas ar jie tam turi teisinį pagrindą, juk stovintis su maišeliu žmogus nedaro jokio nusikaltimo, dėl kurio būtų galima tikrinti jo asmeninius daiktus). Be to, ar sunku, suradus pirkėją, nueiti 200 metrų, kur sudėta prekė? Ar mūsų politikai įsivaizduoja, kad policija stabdys kiekvieną taksį automobilį, tikrindami ar šie nesiveža kokio butelaičio su nedoru turiniu? Jeigu taip vyks, mano nuomone, tokie vairuotojai ir turguje prekiaujantys čigonai bus tikrinami tik tam, kad prekė būtų atimta, o „nusidėjėlis“ pasiūlytų tartis… Policininkų algos – juokingos, o jie irgi rūko…

Viską galima teisinti ES reguliavimu (akcizai cigaretėm). Viena vertus toks teisinimas yra teisingas, bet mūsų visų politikų problema yra ta, kad valdydami šalį jie vadovaujasi teiginių „tai iš Europos Sąjungos, privalo praeit“ – jokių diskusijų ir apmąstymų apie nacionalinės valstybės realijas čia nėra. Juos nesunku suprasti – partijai prikimšus ministeriją savais žmonėmis, kurie turi teisę skirstyti ES pinigus ir turint draugų/partijų rėmėjų, kurie užsiima viešinimo paslaugų teikimu (gražus ES lėšų išgryninimas, ar ne?) – ES sankcijos gali pasirodyti kaip tikrų tikriausias košmaras. Taigi, kad išvengtų šio košmaro ir kranelio, tiekiančio ES lėšas, kurios gali nusėsti į kažkieno kišenes, užsukimo Lietuva išvengtų – kenčia didžioji dalis visuomenės. Kalba čia ne tik apie cigaretes, alkoholį, bet ir kitus dalykus, tarkime elektros energiją arba didesnės nei galėtų būti biudžeto skyles.

Visgi, manau, kad kartais mūsų politikai neturėtų rutinizuoti ES pateikiamų teisės aktų ratifikavimu. Pati ES dar yra labai nuolatinėje kryžkelėje ir nežinia, kaip reikalai gali pasisukti rytoj. Aišku viena, kad aukščiausias mūsų šalies dokumentas – Konstitucija ir jos 137 straipsnis sako, kad „Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei“, o šalies ekonomika yra vienas pagrindinių Valstybės interesų. To nepamiršti linkiu ir Seimo nariams, kurie neretai savo, giminės ir draugų interesus iškelia aukščiau visko.

P.S. Esant taip vadinamam „kabliui“ tautiečiai negaili mokėti apie 40-50 litų už 0,7 litro degtinės. Alus pabrangsta litu ar keliais už pusę litro. Tuo tarpu mokestis sumokamas vieną kartą. Už 50 litų žmogus įsigytų du butelius degtinės, taigi mokesčių būtų surenkama du kartus daugiau, imant pavienį atvejį. Kontrabandinių cigarečių pakelis kainuoja nuo 2,60 (prastesnės) iki 5 litų (vidutinės klasės), tuo tarpu cigarėtes „Kastytis“ parduotuvėje kainuoja 6 litus. Spėkite gerbiamieji seimūnai, kurį variantą pasirinks žmonės ir kiek mūsų biudžetas nuo to nukentės.

Tokių vaizdų galime išvysti ir Lietuvoje gegužę. Gėjų paradas vykęs Kalifornijoje.

Turbūt jau ne vienas jūsų girdėjo apie tai, kad Vilniuje pirmą kartą įvyks netradicinės seksualinės orientacijos žmonių iš Lietuvos ir kitų šalių eitynės. Ar netradicinė orientacija ir juo labiau seksualinės orientacijos (kokia ji bebūtų) viešas demonstravimas yra gerai – spręskite patys, o aš šį kartą pakalbėsiu apie tai, kaip eilinį kartą įvairios, jokios realios galios neturinčios grupės, sugeba ne tik siekti savo tikslų, bet ir sukiršinti šalies visuomenę.

Kaip tokio susipriešinimo pavyzdį galime laikyti iš Lietuvos emigravusius žmonės (nors jie ir nėra maža grupė) – pilietybės, socialinių garantijų ir kt. klausimai mūsų tautiečius, išvykusius dirbti ar gyventi svetur, supriešino ne tik su likusiais Lietuvoje, tačiau ir čia likusius, kuriems emigracija svetima, su tais, kurie turi emigravusių draugų, giminių ar kaimynų. Panaši situacija nutiko ir su motinomis – apie šimtas motinų, protestuodamos prieš procentinį jų išmokų mažinimą sugebėjo išsireikalauti šio mažinimo atidėjimo (jei ne visiško atsisakymo), perspjaudamos kelių tūkstančių pensininkų minią. Dešimt žmonių su karsteliu narsiai gina tėvystę/motinystę ir visiems tai įdomu. Mažos grupės savo tikslų pasiekė – mažiausiai jų problemos atsidūrė viešajame diskurse, daugiausia – dėl jų buvo priimti atitinkami politiniai sprendimai.

Panaši situacija susiklostė ir su netradicinės seksualinės orientacijos žmonių teisėmis. Čia visuomenę tolerantiškai nusiteikusių žmonių grupelė sugebėjo suskaldyti į „tradicinę“ – „modernią“ , „nacionalistine“ – „globalistinę“ , „krikščionišką“ – „ateistišką“ , „konservatorišką“ – „liberalią“ ir t.t. ir pan. grupes. Tačiau nepriklausomai nuo skirstymo, antrieji visuomet bus mažesnė, tačiau geriau politinio dalyvavimo galimybes išnaudojanti grupė.

Jus turėjote pastebėti ir nuolatinį viešojoje erdvėje vykstantį susipriešinimą įvairiais lygmenimis. Politikai charizmatiškai apie tai pasisako televizijos eteryje, ar iš Seimo tribūnos. Akademikai – kovoja rašydami komentarus įvairiuose portaluose – vieni siūlo moterims imtis mezgimo (A.Šliogeri) ir nepasiduoti mažumos tolitarizmui (V.Radžvilas), kiti jiems gana isteriškai ir nuolatos atsakinėja (N.Vasiliauskaitė). Na o eilinių žmonių diskusijose, kurios dažniausiai vyksta straipsnių ar naujienų komentaruose situacija yra labai įdomi, gal net juokinga. Čia absoliuti dauguma netradicinės orientacijos žmones smerkia, iš jų tyčiojasi ir gąsdina, o mažesnioji, tolerantiškai nusiteikus (arba netradicinės seksualinės orientacijos) grupė nesiginčija - jie rašo anoniminius laiškus į policiją, kad tie pirmieji būtų nubausti.

Vis labiau Lietuvoje populiarėjant socialiniam tinklui „Facebook“, galime pastebėti visiškai naują reiškinį Lietuvoje – internetu aktyviai besinaudojančios visuomenės susipriešinimą socialiniame tinkle. Čia susikūrė dvi grupės – vieni palaiko gėjų norą rengti paradą, kiti – tam prieštarauja. Kai nebūtų keistą, prieštaraujančių gėjų/lesbiečių/biseksualų/transeksualų eitynėms beveik septynis kartus daugiau nei pritariančių šioms eitynėms.

Nacionalistiškai nusiteikę, tradicines vertybes išpažystantys žmonės gėjų paradams, be abejo, prieštaraus. Fotobankas nuotr.

Žvelgiant į „Facebook“ palaikymo grupes, į akis krenta ne tik kur kas didesnis gėjų eitynių nepalaikančių žmonių skaičius, bet ir jų sudėtis. Tarp nepalaikančių tokias eitynes - tik keli įvairaus lygio politikai (politikėliai), kurių žinomiausias Mantas Adomėnas. Tuo tarpu tarp palaikančiųjų šias eitynes – anarchistais save vadinantys marginalai (K.Pocius, K.Klimka, D.Pocevičius ir kt.), Delfi.lt komentarų autorė, filosofe save vadinanti Nida Vasiliauskaitė (beje neretai priskiriama prie tų pačių marginalų), ir to paties portalo vyriausia politikos aktualijų žurnalistė Eglė Digerytė (spėkite, kaip delfi.lt nušvies šį paradą?). Be to, netradicinės seksualinės orientacijos žmonės palaiko keli ne patys žinomiausi VU TSPMI dėstytojai ir grupelė įvairių universitetų studentų. Tarp palaikančių gėjų paradą, galima išvysti ir šou verslo atstovų. Savo palaikymą netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms išreiškė Nijolė Pareigytė (jaunimo grupė „69 danguje“) ir šmaikščiai, su netradicinę seksualinę orientacija dažnai siejamą Seimo narį Roką Žilinską pašiepęs humoristas Justinas Jankevičius.

Žvelgiant į tokią palaikančiųjų sudėtį nenorom peršasi išvada, kad netradicinės seksualinės orientacijos žmonių judėjimus palaiko vis dar tikrojo kelio ieškantys studentai, jų dėstytojai, marginalai ir keli šou verslo atstovai. Tuo tarpu į priešininkų gretas stoja „masė“. Bloga žinia netradicinės orientacijos žmonėms yra ta, kad dauguma „masės“ „Facebook“ nesinaudoja…

Kalbant iš politinės pusės, sprendimas leisti tokias eitynes yra labai protingas. Tiesa, nežinia kaip jis atsilieps „patrankų mėsa“ tapsiančiam Vilniui Navickui. Kaip bekritikuotų gėjų paradus konservatorių vadovybė, tai yra labai gera proga padaryti šachą netradicinės orientacijos žmonių judėjimams. Pamačius, kokio dydžio tai grupė visuomet bus galima oponuoti, kad mažos grupės interesai negali užgožti didžiosios daugumos krikščioniškosios Lietuvos žmonių norų. Be to, besibaiminančiai visuomenei bus parodyta, kad „tolerastai“ galvų nekelia – jie visiškai nereikšminga ir neįtakinga grupė. Trečia – jei įvyks nors menkiausias incidentas, bus galima ateinančius dešimtį metų neišduoti tokių leidimų, „rūpinantis jų dalyvių saugumu“.

Tai, kad šis žingsnis yra šachas netradicinės seksualinės orientacijos žmonių judėjimų užuomazgoms įrodo ir nerišlūs Vladimiro Simonko interviu. Šis gėjų lyderis kažką nerišliai kalba apie tai, kad jiems morališkai nepatogu rinktis ant buvusių žydų kapinių.O esmė čia labai paprasta – greičiausiai buvo paruošti kreipimaisi į teismą, pranešimai spaudai ir tokiu būdų garantuotas matomumas viešajame diskurse bent keliems mėnesiams, o čia tik „šast“ – imkite leidimą. Dabar didžiausia problema, kaip „nepasišiukšlinti“ ir surinkti žmonių, kurie išdrįs eiti tame parade. Net neabejoju, kad tame renginyje žiūrovų bus kur kas daugiau nei jo dalyvių. Maža to, tikrieji netradicinės seksualinės orientacijos žmonės bus mažuma tarp šios eisenos dalyvių.

Tai ką kovodamas su netradicinės seksualinės orientacijos žmonėmis daro Petras Gražulis, tėra pagalba jiems – dėl tokių kaip P.Gražulis, netradicinės seksualinės orientacijos žmonių grupės problemos nepalieka viešojo diskurso. Tikra, intelektuali ir pergale pasibaigti galinti kova yra tokia, kokią pasiūlė Vilius Navickas. Tai įrodo ir jo teiginys, pasakytas per „Lietuvos ryto televizija“: „susirinks vieną kartą ir viskas pasibaigs.“

Pabaigai nuosaikiesiems konservatoriams nuotaikai praskaidrinti:

Žiūrėkim į tai paprasčiau…

D.Meiželyte.

Turbūt daugelis jūsų skaitėte, o gal net patys dalyvavote žiniasklaidos taip vadinamose „tuoktuvėse“, kurios, kaip neretai būna Lietuvoje, vyko šeštadienį. Šiose jungtuvėse amžiną meilę vieni kitiems pažadėjo Seimo frakcija „Viena Lietuva“ ir politikos nevykėliu dažnai laikomas, net rinkiminio sąrašo praėjusiuose Seimo rinkimuose nesugebėjęs suformuoti Gediminas Vagnorius ir jo vadovaujama Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga. Sako, kad aistra dažniausiai atsiranda tarp priešingybių, tačiau, santuokoje dažnai svarbu ne tik aistra, bet ir gebėjimas sugyventi ir, svarbiausia, išgyventi.

Krikščionys tiki į Dievą, jie klauso Dievo vietininkės žemėje Bažnyčios nurodymų ir savo kasdieniuose veiksmuose vadovaujasi dešimčia Dievo įsakymų. Ar yra tinkamesnis apibūdinimas vertybėms, kuriomis vadovaujasi A.Sacharuko vadovaujama frakcija?

Ar kas galėtų patikėti, kad dėl neištikimybės žmonai, finansinių machinacijų, niekaip nebaigiamo aukštojo mokslo kaltinamas Laimontas Dinius, savo buvusio bendradarbio žmoną nuviliojęs, per balsavimus Seime sukčiaujantis Aleksandras Sacharukas, nuolat su netradicine orientacija siejamas, savo draugus vyrus „saule“ vadinantis Rokas Žilinskas, „kavalierius imtimiems santykiams kartą per mėnesį“ turinti, prisigėrusi ant stalų klubuose šokanti Donalda Meiželytė ir turbūt žinomiausias budizmo išpažinėjas bei šios Rytų religijos tiesų skleidėjas Lietuvoje Linas Karalius galėjo rasti tinkamesnę partiją? O gal tokiu, originaliu būdu visuomenę į savo pusę traukia „nuosaikieji krikščionys“ ?

Kol žmona Šiauliuose, L.Dinius neliūdi - jam kompanija palaiko kita moteris.."Veidas"

Atrodo, kad mūsų šou verslo žvaigždės, politikos naujokais ir klounais vadinami žmonės iš tiesų religijai nėra abejingi. Antai savo politinės karjeros aušroje šie veikėjai, tuomet vedini Arūno Valinsko, savo veiklą grįsdami dešimčia Dievo įsakymų kvietė Tautą prisikelti. Šiuo metu vieni ir toliau kviečia Tautą prisikėlimui, kiti gi – prisikėlimo stebuklą greičiausia pamatė ir patikėję šios religijos tiesomis tapo nuosaikiais ir kukliais jos išpažinėjais.

Gediminą Vagnorių reikia suprasti. Norint išgyventi politikoje – reikia eterio, kitaip tariant - žiniasklaidos dėmesio. Gediminas Vagnorius ir toliau galėtų rašyti savo rašliavas ir skaityti jas savo žmonai prieš miegą. Jo ekonomikos įžvalgų, be abejo, klausytų ir dešimtis jo siekėjų, bet argi žymiam ekonomistui, Lietuvos politikos mamutui to gali pakakti? Be abejo – ne. Ir čia į pagalbą ateina „sielos, kurios neturi kūno“, tačiau turi nors ir nedidelę, bet realią politinę galią. Dėl šios 11 (šiuo metu jau 12) balsų galią turinčios bei jais manipuliuoti nevengiančios jėgos, G.Vagnoriaus ir vėl sušmėžavo TV ekranuose, o jo „antikrizinė programa“ net buvo nagrinėta Vyriausybėje (bent jau pagal oficialią Vyriausybės poziciją).

Sunku pasakyti, ar šis žingsnis grąžins jau devynerius metus iš politikos eliminuotą Gediminą Vagnorių į valdžios elitą. Gedimino Vagnoriaus ir Aleksandro Sacharuko vadovaujamų Seimo narių problema yra tokia pati – nei G.Vagnoriumi nei „šoumenais“ Tauta nebetiki. Be to, kaip rodo Liberalų ir Centro sąjungos pavyzdys – svarbaus posto realioje šalies politikoje neturinčio politiko vadovavimas partijai yra ne tik pražūtingas reitingų prasme, bet ir juokingas. Todėl, bent jau aš, jokios krikščioniams žadamos šviesos tunelio gale šiam politiniam dariniui nematau.

P.S. Šioje situacijoje stebina ir Lietuvos Bažnyčios pozicija. Net matydama cinišką krikščionybės sąvokos valkiojimą ji neturi valios atsiriboti ar pasmerkti šitaip besielgiančius žmones ir jų sukurtą darinį viešai.

Prezidentės taikiklyje – vienas labiausiai patyrusių diplomatų Lietuvoje Vygaudas Ušackas. Lietuvoje šio diplomato patirtis, galbūt gali būti lyginama tik su jo kolegos ir bičiulio Petro Auštrevičiaus patirtimi, tačiau, regis, siekiant savo asmeninių tikslų, Prezidentei tai ne motais.

Kiekvienam, kuris bent kiek domisi politika yra aišku, kad „kabliukas“ dėl V.Ušacko yra tik pretekstas pašalinti šį žmogų iš aktyvios politikos. Net politikos mokslų nestudijavęs, tačiau žiniasklaidą stebintis žmogus žino, kad Užsienio reikalų ministerijų, nepriklausomai nuo to, kokioje ji šalyje veikia, pagrindinė užduotis yra užsienio politikos gairių įgyvendinimas ir, kas labai svarbu, teigiamo valstybės įvaizdžio išsaugojimas.

Prezidentę D.Grybauskaitę neva supykdė tai, kad V.Ušackas pareiškė, jog išvadose, kurias pateikė Seimo NSGK, nėra įrodymų, kad CŽV kalėjimas Lietuvoje buvo. Žinoma, prieš komentuodamas, dabar V.Ušackas neabejotinai atsiklaustų D.Grybauskaitės, kad nesuteiktų šiai preteksto. Tačiau tuomet jis pasielgė kaip privalėjo elgtis bet koks sveiko proto diplomatas. Vargu bau ar valstybiškai ir sveikai mąstančiam žmogui gali šauti į galvą mintis, kad kažkas dėl savo reitingų ir asmeninių tikslų gali aukoti valstybės prestižą tarptautinėje arenoje. Taip pasielgė Rumunija, taip pasielgė ir Lenkija – iki šiol neigiančios tai, kas akivaizdu, nes taip yra būtina.

Aš nesu Vygaudas Ušackas ir neužimu jokių pareigų, todėl galiu drąsiai šnekėti apie tai, kokios gali būti tikrosios šio Prezidentės žingsnio priežastys, nerizikuodamas už “prastą darbą” netekti posto. Akivaizdu, kad Dalios Grybauskaitės komanda nusprendė, kad Lietuvai reikia kalavijo, kertančio galvas tam, kad reitingai nekristų. Žmonės ilgą laiką griežė dantį ant „neveiksnios“ valdžios, o nuolat mėtomi aukšti pareigūnai sukuria optinę Prezidentės galios ir veiklos apgaulę. Taigi, D.Grybauskaitė su savo komanda tuo ir užsiima, po šiais, neretai sunkiai protų suvokiamais, neargumentuotais sprendimais, maskuodama tai, kad nieko daugiau „dėl žmonių“ ji ir nenuveikia – anksčiau deklaravusi, kad mūrų stos už „paprastus“ žmones, ji pasirašo galimai antikonstitucinius įstatymus, dar labiau žlugdančius vargingiausiai gyvenančius visuomenės sluoksnius.

Konkrečiai dėl Vygaudo Ušacko yra ir kita priežastis. Jei kas atsimena, šis diplomatas prieš rinkimus buvo įvardijamas kaip vienas potencialiausių kandidatų į Prezidento postą. Tuo tarpu D.Grybauskaitė ir jos komanda, laimėjusi rinkimus, žvelgia ketverius metus į priekį – neabejotina, kad jos reitingai tuomet bus ženkliai sumažėję, o šaunus ir patyręs vyras gali būti rimta kliūtimi antrajai kadencijai, todėl, kai reitingai dar „siekia lubas“, geriau eliminuoti iš politikos potencialius konkurentus. Kol reitingai tokie aukšti – toks sprendimas gali reikšti net oponento politinę mirtį.

Kadangi, kaip minėjau, nesu V.Ušackas, todėl galiu kalbėti drąsiai ir pasakyti, kad D.Grybauskaitė yra populistė, dėl savo asmeninės laimės pasirengusi lipti per kitų galvas. Skirtingai nei ministras, aš galiu kalbėti atvirai – jei Prezidentė išties piktinasi tokiu V.Ušacko elgesiu, galbūt jei reikėtų pasidomėti užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo pagrindais? Galbūt, jei ji nori vadovauti užsienio politikai, jai vertėtų bendrauti ne per patarėjus, o susitikti su užsienio reikalų ministru ir aptarti, ko jinai iš jo tikisi, o ne, nelyg tie dėstytojai „kirviai“ tylėt ir laukt menkiausio preteksto tam, kad pasakytų „aha, susimovei“.

Išties gaila, kad Lietuvoje politika daroma taip. Gaila, kad kai kurių pareigūnų veikimas – tėra viešieji ryšiai, be jokios vizijos. Atrodo, kad V.Ušackas, suprasdamas, kad pasitraukimas gali būt ir neišvengiamas, siekia to, ko niekaip negali pasiekti nei žiniasklaida nei kiti politikai – gauti bent kiek argumentuotą Prezidentės paaiškinimą, neapsiribojanti „dirba blogai“, „darbas netenkina“ ir panašiomis, aptakiomis frazėmis.

Linkiu ministrui ištvermės ir sėkmės šiame, gana nelengvame mūšyje. Labai džiaugiuosi, kad ministro elgesyje pamačiau ne tik „diplomatinį“ elgesį, bet ir sugebėjimą principingai ir ryžtingai ginti savo poziciją, o tai tik sustiprina jį ir mano įtarimus apie tolimesnę šio vyro politinę karjerą . Sėkmės jam.

Hitleris, Stalinas, Kubilius ir Navickas. Vieni baudė už kalbėjimą, kiti ima drausti kalbėti... Pjuv. iliustracija

Demokratijos gniaužtai Lietuvoje vis labiau gniaužia minties ir laisvo žodžio gerklę. Išmanantiems politikos procesus žmonėms, teiginys, jog demokratija tėra žaidimas, kurio taisykles „pripažįsta visi mieste“ – nėra jokia naujiena. Tačiau, atrodo, kad mūsų neva konsoliduota demokratija ir jos taisyklės tarnauja tik vis didėjantiems suvaržymams. Anksčiau žinojai – kalbėt gali, bet gausi „bananų“ ar šlapiu rankšluosčiu milicijos ar policijos įstaigoje, pats kalbėjimas draudžiamas nebuvo, taigi šauksmas, turėjo bent teorinių galimybių būti išgirstu. Dabar laikai pasikeitė. Dabar jau turi tylėti, nes kalbėjimo draudimas vis labiau įteisinamas demokratinėmis priemonėmis, už kurių laužymą gresia įvairios represijos.

Profesorius V.Radžvilas neseniai rašė apie „šliaužiantį totalitarizmą“. Šio minties galiūno straipsnis – nuostabus, tačiau, kaip pasakytų viešųjų ryšių specialistai – jo pavadinimas neatneša tikslios žinios. O tikroji žinia yra ta, kad totalitarizmas nešliaužia, o viską nušlavęs nuo kelio jau yra tarp mūsų, jam teliko dar labiau įsitvirtinti.

Kaip kitaip jei ne demokratinių priemonių pasitelkimu, bandant geležiniame narve įkalinti laisvę, visuomenę darant beveide ir beteise, galimą pavadinti vakar pasirodžiusią informaciją apie tai, kad Vilniaus savivaldybė rengiasi „prastinti leidimus mitinguoti“? Po gražiu įpakavimu, teigiančiu, kad mitinguoti/protestuoti ypatingų „leidimų nereiks“ slypi štai kas: Vilniaus savivaldybė, vadovaujama konservatorių mero ir jo pavaduotojų liberalcentristų, nori užkirsti kelią protestų akcijos efektyvumui. Nuolatinės akcijos tam tikrose, nereikšmingose ir vis tose pačiose vietose nepritrauks nei daug protestuotojų, nei žiniasklaidos dėmesio, o net pradedantys politikai žino – problemos nėra žiniasklaidoje – jos nėra visai…

Tokio narvo laisvei kūrimo priežastys gali būt įvairios – galbūt konservatoriai nori užčiaupti burnas valstybinių mastu, o gal savivaldybė bijo kiemsargių akcijų? Kaip ten bebūtų, sunerimti reikėtų ne tik Vilniaus gyventojams, nes draudimo gerti alų viešoje vietoje įvedimas iš Vilniaus neužtruko persikelti į visus Lietuvos miestus.

Lietuvoje jau daugelį metų vyksta demokratinėmis formomis įgyvendinamas žmonių mąstymo ir veikimo varžymas. Mūsų šalies Konstitucijoje lakoniškai kalbama, kad turi būti užtikrinamos tam tikros teisės, tačiau, kaip taisyklė, detalesnę laisvės sampratą ji deleguoja įstatymams. O įstatymus kuria tie, kas valdo šalį. Antai numatyti 75 metrai nuo saugomo objekto, ką jie reiškia? Ką reiškia šį įstatymą pakoreguoti ir nustatyti 300 metrų atstumą? Tuomet, gerbiamieji, dėl jums nepatinkančios valdžios vykdomos politikos galėsite protestuoti ant plausto Neryje arba kur nors tarp Lukiškių kalėjimo ir šalia esančių kiemų… Bet juk formaliai viskas atitinka ir konstituciją, ir pilietinei-politinei laisvei, kuri yra būtinas šiuolaikinės demokratijos atributas, keliamus reikalavimus.

Yra ir kitų svertų, kuriais galima kontroliuoti nepatogios tiesos kelią. Šie svertai yra dviejų lygmenų – pirmiausia, norintys rinktis ir reikšti pilietinę poziciją žmonės turi susidurti su biurokratine Vilniaus savivaldybės mašina – čia priemonių sustabdyti saviraiška yra daug ir įvairių – galima kabinėtis prie dokumentų, juos siuntinėti, o leidimą išduot paskutinę minutę, tokiu būdu užkertant kelią rengiamų akcijų masiškumui. Nesugebant piliečių sustabdyti biurokratiniais formalumais, juos galima nutrenkti į purvo balą ar prie kokių nors griuvėsių – jie nebyliai atlaikys viską.

Valdžia nevengia panaudoti ir prevencinių priemonių – nepagrįstai didelis kiekis, itin gerai sudėtų pareigūnų sutraukiamas į akcijos vietas. Akcijos dalyviai demonstratyviai filmuojami, tarsi norint pasakyti: „Supraskit kažką daryti beprasmiška, o jei darysit – mes jus pasigausime vėliau. Vien bandymas daryti, nesvarbu ką, gali būti traktuojamas kaip pažeidimas. Įstatymų daug, o stalininė praktiką, kad reikia tik žmogaus yra itin efektyvi.“ Man buvo graudu stebėti, kai prie jau sunkiai judantys pensininkai buvo nugrusti prie Koncertų ir sporto rūmų, o jiems saugoti buvo sutrauktos milžiniškos policijos pajėgos. Tam, kad neleisti vienai senutei praeiti, darbavosi net trys gerai sudėti, guminėmis lazdomis ginkluoti policijos pareigūnai…

Valdžia turėtų savęs neapgaudinėti ir suprasti, kad jei įsiutinti protestuotojai renkasi, nepaisydami jiems sukuriamų biurokratinių kliūčių, šlykščių ir neefektyvių vietų bei demonstratyvaus jėgos demonstravimo ir plika akimi nematomo visuomenės grupių lyderių papirkinėjimo, kas bus tada, kai tas pyktis prasiverš? Varžymai gali tik atitolinti, bet jie nepanaikins esančių problemų, ypač tuomet, kai jos ciniškai ignoruojamos, vietoje to, kad bent jau būtų sukuriama jų sprendimo regimybė. Istorijos ciklai rodo, kad net suvaržytos ir net itin abejingos visuomenės anksčiau ar vėliau sukyla, tačiau, regis arogantiška ir ciniška valdžios „grietinėlė“ to suprasti nepajėgi intelektualiai. Apsikrovusi pagal partinę liniją atėjusiais, nieko neišmanančiais „specialistais“, ši sistema gyvena tik šia diena, tvarkydama „einamus“ reikalus. Ateitis jiems visiškai nesvarbi, nes jie neplanuoja, o tik interpretuoja.

Situacija visomis prasmėmis darosi grėsminga. Tai ypač išryškėjo valdžioje esant dabartinei dešinės-centro koalicijai. Tai, kad ši koalicija nenori kalbėtis ir klausytis kitų ji rodo visose plotmėse – turima dauguma Seime jai reiškė tik tai, kad jokio, net formalaus dialogo su kitomis politinėmis jėgomis jai nereikia, jie turi žalią šviesą ilgus metus rašytose koncepcijoms, kurios nieko bendro su šiandieninę realia situacija nebeturi. Naudodama priemonės, nukreiptas prieš žmonių politines-pilietines teises, ji demonstruoja Tautai, kad net esant „tautos valdžiai“ (demokratijai), Tauta turi tik vieną šansą per ketverius metus pasakyti tai ką jį mano, o visą kitą laiką jį turi tylėti ir kęsti niekur kitur netikusių „politikos profesionalų“ „protingus“ sprendimus. Anksčiau buvę nemaloniais teiginiai „mums nepatinka jūsų sprendimai“, „matau, kad balsuodamas klydau“ tampa draudimu.

Todėl ne kas kitas, o pati visuomenė turi susirūpinti, nes regis, elitai jau prarado bet kokį saiką.

Vakar, devynioliktą kartą minint tragišką sausio 13 naktį, duodama interviu Seimo trečiųjų rūmų pastate, G.Grybauskaitė atskleidė žurnalistams, kad į šiemet įvyksiantį 20 tąjį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų į didelę šventę bus kviečiami ne tik ES ar „tikrųjų demokratinių“ valstybių vadovai, bet ir Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ir Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas. Tai sukėlė žiniasklaidos ir politologų susidomėjimą, mat Baltarusija ne tik neišduoda Lietuvos teisėsaugininkų ieškomo asmens, bet ir yra laikoma ne demokratine šalimi, o su tokiomis šalimis ES, bent jau anksčiau stengėsi elgtis griežtai. Tuo tarpu Dmitrijus Medvedevas vadovauja šaliai, nuo kurios priespaudos Lietuva ir pabėgo, nesvarbu, kad tuomet ji vadinosi Sovietų Sąjunga.

Manau, kad toks kvietimas gali būti sąlygotas dviejų priežasčių. Pirma, galbūt realesnė priežastis yra formalaus kvietimo būtinybės išnaudojimas viešųjų ryšių tikslais. Prezidentės komanda analizuoja ir jaučia visuomenės nuomone, o ši, Lietuvai nuolat ėjus į vakarus ir susiduriant su vis didesniais ekonominiais ir socialiniais sunkumais, neabejotinai pradėjo keistis Rytų kryptimi. Čia viskas yra labai paprasta – Prezidentės komanda tikisi, kad D.Medvedevas atsisakys, tačiau viešumoje ji pasirodys kaip asmuo, bandantis užmegzti pragmatinius ir Lietuvai naudingus santykius.

Antroji, mažiau tikėtina priežastis gali būti ta, kad Lietuva iš tiesų pradėjo formuoti į Rytus orientuotas užsienio politikos gaires. Viena vertus tai gali būti ES iniciatyva, kita vertus, stebint D.Grybauskaitės „flirtą“ su Baltarusiją (A.Lukašenkos vizitas) ir Rusija (asmeninis skambutis D.Medvedevui), galime susidaryti įspūdį, kad tokių, į Rytus orientuotų gairių siekia ir pati D.Grybauskaitė. Bet kokiu atveju, net neabejoju, kad tokie žingsniai bent šiek tiek pakels pastaruoju metu smukusį Prezidentės reitingą tarp skurdžiai gyvenančių sluoksnių.

Kalbant apie Rusijos reakcija, čia reikia suprasti, kad santykiuose su šia šalimi, D.Grybauskaitės žodžiais tariant, „stovėjimas dvidešimt metų į kaimynus atsukus nugara“ davė savo pasekmių – Lietuva nebeturi nieko, kuo galėtų būti naudinga Rusijai, o ji, iškilusias problemas spręs su ES galingaisiais, tikrai ne su Lietuva. Žinoma, dauguma verslo žmonių norėtų kuo šiltesnių santykių su šia gigante, bet įstojus į ES ir NATO, uždarius atominę elektrinę Lietuva prarado bet kokią galimybę būti reikalinga Rusijai. Mes neturime elektros, mūsų teritorija yra ES teritorija, taigi ir mūsų akcijos yra ženkliai kritusios. Maža to, Rusijoje įgyvendinama nauja istorijos doktrina, taigi tai mūsų pozicijas silpnina dar labiau. Tačiau šį klausimą spręs Rusijos politikai, kurie, neįpareigojančiam vizitui kliūčių gali ir nematyti. Juk yra posakis: „Rusijos protų nesuprasi“ (pažodinis vertimas iš „Rasiju umom nipianiat).

Prognozuoti, kaip pasielgs Rusijos politikai – nepaprastai sunku. Viena vertus, jie gali sumanyti pademonstruoti siekį bendrauti su Lietuvą, taip dar labiau paskatindami mintis apie galimą ES skaldymą iš vidaus. Jų teigiamo sprendimo priežastis galėtų būti ir žinia, siunčiama tiems politikams ir politinėms jėgoms, kurie yra laikomi „rusofobiškais“. Ši žinia būtų panaši į tokią: „Jūsų laikas jau pasibaigė. Turėjot progą vakarėti, bet kuo visa tai baigėsi? Viso gero“. Daug pragmatinių tikslų priimti kvietimą Rusija neturi, tačiau, jei jie jį primins, simbolinė šio sprendimo prasmė bus vienareikšmiška.

Šitoje situacijoje išryškėjo du labai įdomus faktai. Pirmas faktas yra tas, kad valdantys konservatoriai labai smarkiai bijo Dalios Grybauskaitės populiarumo. Dėl šio Prezidentės žingsnio jie net atsisako vieno pamatinių jų politikos principo – nuolatinės antirusiškos pozicijos. Žinoma, konservatoriai nuoširdžiai viliasi, kad Rusija parodys špygą ir tai jiems duotų tam tikrą atspirties tašką, jog ne vien jie kalti, kad Lietuva nebendrauja su Rusija. Tuo tarpu D.Medvedevo vizitas šios partijos lyderiams būtų baisesnis košmaras už visus iki šiol susapnuotus - tai neabejotinai būtų smūgis šlapiu skudurų per partijos ir kai jos kurių politikų veidus..

Antras faktas, galutinai paaiškėjęs tik vakar – „Lietuvos rytas“ pradėjo atvirą konfrontaciją su Prezidente. Ar „Lietuvos rytas“ teisus – pasakyti sunku, bet faktas tas, kad tai vienintelė žiniasklaidos priemonė išdrįsusi viešai kritikuoti ir kvestionuoti Prezidentės veiksmus. Kuo tai baigsis – pamatysime. Žinau tik vieną, kad bent jau demokratijos sąlygomis, išvystytam verslui, keturi su trupučiu metų nėra daug, tuo tarpu politikui – tai kritinis laikotarpis, o anksčiau jokios rimtesnės kritikos dėl savo veiksmų nesulaukusiai Daliai Grybauskaitei ir jos gana neprastai dirbančiai viešųjų ryšių komandai, tai turėtų tapti rimtu iššūkiu.