Pjūvis

Mums dažnai tenka susidurti su reiškiniu, kai Seimas yra kritikuojamas už neva per didelį lėšų švaistymą. Tokia situacija suprantama – liaudis mano, kad už viską atsakingi vagys seimūnai, o žurnalistai ir analitikai nesnaudžia – jie privalo pateikti tai, ką ta liaudis suris, o mūsų liaudis, deja, skaičiuot ir analizuot vis dar neišmoksta.

Politikai yra linkę nutylėti kur kas didesnę valstybėje užsiveisusių biurokratų problemą. Tai natūralu – biurokratiniame aparate plačiai įsišakniję pagal partinę arba asmeninių pažinčių liniją patekę asmenys. Daugumai žurnalistų paprasčiausiai trūksta kompetencijos tam, kad panagrinėtų vykdomosios valdžios struktūrą, todėl jie dažniausiai apsiriboja tik aukščiausių politinio-asmeninio pasitikėjimo pareigūnų atlyginimų skaičiavimu. O liaudis nieko apie vykdomąją valdžią nenutuokią, nes jie iš viso to žino tik tai, kad visam tam diriguoja Kubilius…

Šioje vietoje gaunasi tam tikras uždaras ratas – vieni nenori liesti, kiti nesugeba, treti nežino kas tai yra ir kokiu mastų tai vyksta. Ratas užsidarė, taigi – problema nenagrinėjama ir nesprendžiama. O problema yra dvilypė – pirmiausia, biurokratų armija kainuoja nemažus pinigus, o antrą – Lietuvos biurokratija dirba itin neefektyviai, todėl jos apkarpymas neabejotinai išeitų į naudą.

Mūsų visų pinigai išties švaistomi – kiek šiuo metu tiksliai yra valstybės tarnautojų negali pasakyti net už juos atsakingas Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.

Tačiau mes galime imti mažą modelį, kuris galbūt atskleis problemos mąstą. Kadangi kiekvienos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų funkcijos skiriasi, natūralu, kad jose dirba skirtingas kiekis tam tikros srities specialistų. Dėl šios priežasties mums reikia kaip pavyzdį turėt tokį skyrių, kuris yra visuose ministerijose, nepriklausomai nuo jos atliekamų funkcijų. Praktiškai visos ministerijos turi teisės, finansų specialistų skyrius. Tačiau yra ir ministerijos, kurios kuruoja teisės ir finansų sritis, todėl natūralu, kad nagrinėjant šios skyrius, mes gautume gana smarkiai iškreiptą vaizdą. Todėl savo mažyčiam pavyzdžiui pasirinkau ryšių su visuomene skyrius/departamentus, kurie yra visose ministerijose ir Ministro Pirmininko tarnyboje.

Ryšių su visuomene skyriai, pagal idėją, turėtų atlikti visuomenės informavimo apie ministerijos vykdomą veiklą darbus. Tačiau, kaip rodo praktika, tokie skyriai dažnai atlieka ir kitas funkcijas – rašo progines kalbas ministrams, užsiima reprezentacinių dovanų pirkimų, atsakinėja į pavienių gyventojų klausimus ir t.t. Šie skyriai turėtų analizuoti viešojoje erdvėje pasirodančią aktualią ministerijai informaciją, į ją reaguotų, dirbtu su žiniasklaida ir t.t. ir pan. Taigi, daugiau ar mažiau jie reikalingi visoms ministerijoms ir ministrams.

Natūralu tai, kad kuo platesnė ministerijos kuruojama sritis, tuo didesnis ir joje dirbančių valdininkų skaičius. Tas pats yra ir su ryšių su visuomene skyriais – kuo daugiau funkcijų vykdo ministerija ir jai pavaldžios institucijos, tuo daugiau viešinimų ir problemų gvildena tokie skyriai, todėl, galbūt kartais galima pateisinti jų dydį, tačiau toli gražu ne visuomet.

Peržvelkime Lietuvoje veikiančias ministerijas ir mus dominančius ryšių su visuomene skyrius. Antai Aplinkos ministerija, kuruojanti aplinkos apsaugą, turi net dešimt tokių specialistų. Ūkio ministerija – šešis, Finansų, Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijos turi po penkis tokio tipo specialistus, Teisingumo ministerija – keturis. Į akis krenta Socialinės apsaugos ir darbo minsterija, kurioje darbuojasi tik trys tokio tipo specialistai. O štai blogąja prasme į akis krenta Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijos, atitinkamai turinčios trylika ir septyniolika ryšių su visuomene vyr. specialistų. Likusios ministerijos, nors yra aiškus nurodymas, savo struktūros nepateikia arba ją pateikia ne pilną.

Tai, kad Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų specialistų skaičius yra išpūstas – daugiau nei akivaizdu. Labai jautrias vietas prižiūrinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sugeba išsiversti su trimis specialistais, o Užsienio reikalų ministerija, kurios pagrindinė funkcija yra užsienio politika - turi septyniolika.. Paradoksalu. Ministerija, kurios sprendžiami klausimai Lietuvos visuomenei nėra patys aktualiausi, o su visuomene ji bendrauja itin retai, turi daugiausia ryšių su visuomene specialistų… Krašto apsaugos ministerija čia taip pat blizga – negi vidaus arba sveikatos apsaugos reikalai vertesni mažesnio dėmesio? Tačiau, krašto apsaugos ministeriją gelbėja tai, ko nedaro URM – Krašto apsaugos ministerija tikrai intensyviai ir gana kokybiškai dirba su žiniasklaida – pranešimai rašomi labai intensyviai, papildomi gana kokybiškomis nuotraukomis ir t.t. Tuo tarpu URM darbo, bent jau man pastebėti vis netenka…

Taip dabar vadinama Ministro Pirmininko tarnyba turi trylika tokio tipo specialistų. Tiesa, čia kiek labiau jie išskirstyti – vieni dirba su piliečiais, kiti su spauda. Tačiau, Ministro Pirmininko ryšių su visuomene specialistų darbo specifika itin įdomi. Man ministerijų darbuotojai neleis sumeluoti, kad MP ryšių su visuomene veikimo būdas itin įdomus – jie ima ir paskambina į atskiras ministerijas bei pareikalauja, kad šie parengtų tam tikrus pranešimus spaudai. Vėliau šie „specialistai“ iškarpo teksto dalis, kuriose kalbama apie konkrečių ministerijų darbą – tai leidžia vyriausybei pateikti didelį kiekį naujienų tarsi savo darbo vaisius. Nežinau kaip jums, bet man atrodo, kad tokį darbą galėtų atlikti du-trys žmonės, tikrai ne trylika…

Viso mes turime net aštuoniasdešimt devynis specialistus. Jei imtume utopinę mintį, kad jie gauna po vieną tūkstanti litų – tai būtų aštuoniasdešimt devyni tūkstančiai litų per mėnesį arba daugiau nei milijonas litų per metus. Tačiau, reikia nepamiršti, kad jie gauna tikrai virš tūkstančio, o jų tarpe yra ne tik vyresnieji, bet ir vyriausieji specialistai, o taip pat ir skyrių vadovai… Taigi – padidinkit sumą atitinkamai ir paskaičiuokite… O tai yra tik vienas tipas skyrių, funkcionuojančių ministerijose…

patiko (1)

Rodyk draugams